Rasoklė

Straipsnis Delfi portale 2021-09-29

Spalio 4 d., 2021

Bekalbant su Rasa, jai keletą kartų išsprūsta, kad jos atsakymai nebus tipiški Delfi interviu. Bet čia ne „Eurovizija“, čia nėra standartų, kuriuos pageidautina atitikti, todėl pokalbį tęsiame. Smulki, energijos kupina moteris yra keturių vaikų mama, žolininkė Rasa Subačienė. Nors gamta ją traukė nuo mažens, tik susilaukusi vaikų ryžosi kardinaliai keisti savo gyvenimą – metė stabilų darbą ir paniro į žolininkystės klonius. Ar lengva? Ne. Ar yra streso? Taip. Ar tai tikrasis jos kelias? Taip.


– Papasakokite, kas jus patraukė į tuos žolynus?
– Dažnai moterų gyvenimo virsmas įvyksta, kai atsiranda vaikai. Nors ir banaliai tai gali skambėti, būtent tada moterims tarsi atsiveria akys – ko negali padaryti dėl savęs, labai dažnai tą gali padaryti dėl savo vaikų. Taip nutiko ir man. Kai vyriausios mano dukros buvo dar mažos, labai sirgo, turėjo bronchinę astmą. Niekaip negalėjau susitaikyti su ta mintimi, kad joms reikės rimtų vaistų ir labai dažnai. Man, gamtoje užaugusiai ir iš prigimties tokiai gana natūralistei, buvo sudėtinga priimti tokį variantą. Jaučiau, kad yra galimybė visa tai išspręsti kitais būdais. Be abejo, nepuoliau gydyti vaikų knygose perskaitytais receptais, bet artėjau link minties, kad viską galime susitvarkyti patys. – Iš kur sėmėtės tų žinių? – Kai buvau vaikas, daug ką man perdavė mama. Vaikščiodavome su ja po pievas, ji man pasakodavo. Tai, ką duosi vaikams iki 7 metų, jie nešiosis visą gyvenimą. Man tos žinios tikrai įstrigo. Po to informacijos ieškojau knygose, paskaitose, kursuose. Bet jokia teorija nepakeis praktikos. Kai pradedi eksperimentuoti, atsiranda klausimai: kodėl taip ir ne kitaip. Praktika nuveda toliau.




– Bet pirmiau jūsų darbas neturėjo nieko bendro nei su sveikata, nei su žolininkyste, tiesa?

– Taip. Aš baigiau daiktų dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje. Mano darbas buvo susijęs su internetinėmis svetainėmis prie kompiuterio. Auginome du vaikus, buvome persikraustę į sodybą. Buvo labai daug važinėjimo pirmyn atgal. Mūsų vaikai į darželį atvykdavo pirmi, o išeidavo paskutiniai. Liūdnas scenarijus. Kai laukiausi trečios dukros, galvojau: negi taip ir toliau viskas bus? Supratau, kad nebegrįšiu į tą darbą. Vaikai duoda impulsą, pajauti, kad reikia kažką keisti. Žolininkystė man buvo labai įdomu. Susilaukiau trečios dukrytės ir vos tik ji užmigdavo, puldavau gilinti savo žinių. Aš taip pailsėdavau.


– Lietuva dėkingas kraštas šiai veiklai?
– Labai dėkingas. Paauglystėje man teko nemažai pavažinėti po Europą su folkloro ansambliu ir jau tada, nors nelabai gilinausi, mačiau, kaip metras nuo autostrados auga daržovės, nė vienos piktžolės, drebulynai tvarkingai linijomis susodinti. Man tai pasirodė net gražu. Bet dabar džiaugiuosi, kad Lietuvoje dar yra tokių nuostabių vietų, kur veši laukinė gamta. Be to, mes turime tradiciją žolininkauti. Mes ją savaime perimame.

– Grįžkime prie jūsų istorijos. Ar pastebėjote žolelių poveikį sveikatai, mergaičių sveikatai?
– Mergaitės pagijo. Bet tai nereiškia, kad jas išgydė mano domėjimasis žolėmis. Tuo metu įvyko daug pokyčių mūsų gyvenime. Iš daugiabučio išsikraustėme į gamtą, kitas dalykas – kai mama savo vietoje, ir vaikai sveiki. Aš nurimau, man patiko, aš mačiau gamtos ritmus, vaikai būdavo labai daug gamtoje. O tos žolelės tėra tik vienas gabaliukas. Ne veltui yra skirtas 21 dienos kursas. Jei tu nori kažką pradėti tvarkytis, turi tris savaites gerti tam tikrą žolelių mišinį. Taip tu pradedi rūpintis savimi. Plikydamas arbatą, jau pagalvoji, kad nuo jos bus geriau. Ją gerdamas, žiūri pro langą, padarai pauzę, jau tai yra gijimas. Toks ritualas galbūt priveda prie kitų minčių: gal iš ryto, 10 minučių anksčiau atsikėlęs, nusprendi išeiti pasivaikščioti, o gal tempimo pratimus padaryti.

– Žodžiu, reikalinga visuma, tiesa?
– Taip. Holistinis požiūris ir yra tai, kai į save žvelgi kaip į visumą. Dabar net medicina po truputį eina to link. Kai kurie net nustemba, kai ateina pas gydytoją dėl kepenų problemų, o šis daro kraujo tyrimą, klausia, kiek valandų miegi per naktį.


– O jums ar pavyksta be vaistų išsiversti?
– Prisipažinsiu, turiu vaistų nuo galvos skausmo namuose ir net iš įpročio rankinėje, nes kartais būna tokių situacijų, kai tu negali nieko kito padaryti. Reikia susikoncentruoti ir turėti valandą be galvos skausmo. Bet aš nebeprisimenu, kada tą tabletę paskutinį kartą vartojau. Pagal galimybes renkuosi geriau išeiti pasivaikščioti arba tiesiog atsisėsti pakvėpuoti ir pasigilinti, kodėl tą galvą skauda. Tada supranti, kad gal stresas, gal dėl kažko susinervinai, priėmei tą labai giliai, nors nieko baisaus nebuvo.

– To streso ir iššūkių nepadaugėjo, kai metėte pastovų darbą ir ėmėtės savo veiklos?
– Aišku, streso buvo. Bet grįžti į tokį gyvenimą, kuris buvo, nesinorėjo. Technologijos toje srityje, kurioje dirbau, labai sparčiai judėjo į priekį, būdama namie aš su jomis nespėjau ir man tai tapo visiškai neįdomu. Be to, mačiau teigiamus pokyčius visame kame. Vaikai pasveiko, jie buvo sveiki ir laimingi. Aš laiminga. Bet tai nereiškia, kad visada skraidau ant debesėlių. Su gamta visada yra daug sudėtingų dalykų. Visų pirma, tu niekada negali planuoti, kokia bus vasara. Gali kas nors neužaugti, nudžiūti ir pan. Arba būni labai nuvargęs po visų dienos darbų, bet pasižiūri į orų prognozę – rytoj lietus, o tai reiškia, kad dabar yra vienintelis šansas, kada gali nuskinti liepžiedžius, kad jie neprapultų. Stojiesi ir eini skinti.

– Kaip kovojate su stresu?
– Kai pasakai kovoti, tas iššaukia dar didesnį stresą, nes kova yra stresas. Pastaruoju metu aš suvokiau labai paprastą dalyką: ar tu gali ką nors šioje situacijoje pakeisti? Ne. Vadinasi, gali pakeisti tik požiūrį. Kai mintyse pasižiūri į visą tą situaciją iš šono, pagalvoji, ar tai tikrai yra taip blogai? Kita vertus, viskas praeina: ir geri dalykai, ir blogi, tiesiog reikia išlaukti.

– Atrodo, kad apie žoleles žinote viską. Ar dar yra ko mokytis?
– Kuo daugiau giliniesi, tuo labiau supranti, kiek daug dar nežinai. Kai vedžiau savo pirmąjį seminarą 2012 metais, jaučiausi viską žinanti. Jaučiausi užtikrintai. O kai dabar kas nors ko nors paklausia, sakau, kad šiuo momentu galvoju taip, bet kaip bus po pusmečio, nežinau. Nes būna išlenda kokie nors dalykai, kurių anksčiau nežinojai. – Pavyzdžiui? – Tarkime, neseniai sužinojau, kad jei silpsta akys, reikia stimuliuoti ir stiprinti inkstus. Tokiais atvejais dar kartą įsitikini ir supranti, kaip viskas susiję.


– Ar yra kokios nors žolelės, kurias visiems rekomenduotumėte turėti namuose ir reikalui esant gerti?
– Visi nori tų stebuklingų žolelių. (Šypsosi.) Galiu pasakyti, ką dažniausiai visi turi: čiobreliai, mėtos, liepžiedžiai, ramunėlės, melisa, kai kas dar įtraukia gaurometį arba dilgėlę. Bet nėra tos vienos stebuklingos žolelės. Kad ir koks šlamutis rusiškai vadinamas „besmertny“ (nemirtingas), tai nereiškia, kad jį gerdamas nesirgsi ir nemirsi. Tikrai ne. Pradėkite nuo trijų, kitais metais atsiras penkios. Vienintelė taisyklė – nenaudokite tų trijų pastoviai. Tarkime, geriate čiobrelius visus metus, ateina kosulys, ką gerti? Čiobrelius. Jūs ir taip juos geriate. Vadinasi, jie jau nebeveikia. Čiobrelis apskritai yra per stipri žolelė, kad gertumėte ją kasdien. Reiktų kas dvi savaites keisti žolelių mišinius, priklausomai nuo sezono. Pavyzdžiui, siauralapį gaurometį dauguma šaltinių teigia, kad galima vartoti pastoviai, jį galima turėti kaip bazę, kurią papildykite vis kita žolele.

– Ar yra kokios nors žolelės, padedančios išsaugoti moters grožį?
– O kur slypi moters grožis? Pradėkime nuo to. Ar tai, kad ji turi mažiau raukšlių? Moters grožis prasideda nuo klausimo, ar ji yra laiminga, ar ji yra savimi. Jei ji meilę sau perteikia, nusipirkusi ar susirinkusi žolelių, užsiplikiusi arbatos, skyrusi sau bent tas 10 minučių, kol mėgaujasi arbata, viskas gerai. Jausdamasi laiminga moteris net kitaip šviečia.


– Kokios žolelės buvo jūsų pačios netikėtas atradimas?
– Atradimai kartais būna labai elementarūs dalykai. Pasidalinsiu ne atradimu, bet patarimu. Dažnai žmonės nuo pat ankstyvo pavasario renka žoleles ir jas džiovina, ruošia žiemai. Bet mes visus sezonus turime, ką vartoti. Nereikia dilgėlių džiovinti pavasarį. Iki gilaus rudens turime daugybę žolelių, kurias galima naudoti šviežias. Dilgėlių džiovinimui prisirinkime ankstyvą rudenį. Žiemą galime gerti spyglių arbatos. Taigi visus metus turime, ką naudoti iš gamtos.


– Jūsų visa šeima propaguoja tokį gyvenimo būdą?
– Kas jiems belieka. Bet mes normalūs žmonės. (Šypsosi.) Kai atvažiuoju pas ką nors į svečius, manęs klausia, kokios arbatos padaryti. Sakau, užplikyk iš pakelio ir bus gerai. Kartais ir tokios sveika išgerti. Mūsų vaikai eina į mokyklą. Jie kartais serga. Tiesiog mano požiūris į tai pasikeitė. Kai susloguoja, supranti, kad reikia sustoti, pailsėti, padukus įmasažuoti, krūtinę patrinti, tiesiog pabūti apsikabinus.

– Auginate keturis vaikus, visada norėjote tokios gausios šeimos?

– Taip, trys mergaitės ir vienas berniukas. Vyriausiai jau 18 metų, jaunesnei – 16, kitai tuoj bus 11, o mažiausiam – ketveri. Aš pati esu iš trijų arba kitaip penkių vaikų šeimos, nes du broliai yra iš tėčio pirmos santuokos. Tai irgi nemaža šeima. Tikrai negalėjau įsivaizduoti, kad galėčiau turėti du vaikus. Man du atrodė labai mažai. Vyras irgi tam pritarė. Dėkoju visatai, kad mums pasisekė, kad lengvai susilaukėme.

– Dar grįžkime prie žolelių – ką rekomenduotumėte dabar žmonėms gerti, kad visokie peršalimai nepultų? Kaip stiprinti imunitetą?
– Imuniteto stiprinimas turėjo jau vykti, bet geriau dabar nei niekada. Jei žmogus nieko niekada nerinkęs, geriau susirasti žolininką, žmogų, tetutę, kuri pririnks ar jau turi pririnkusi. Bet problema kartais būna ne ta, kad žmogus neturi, bet turi, tik nevartoja. Jei kalbėsime apie imunitetą, nėra taip, kad geriu žoleles ir nesergu. Turi būti visuma. Pirmiausia, reikia žiūrėti savo mitybą, antra – gerti pakankamai vandens, o svarbiausia – rūpintis savo psichologiniu lauku. Kaip tu jautiesi, kokia tavo aplinka. Jei tu pastoviai esi streso būsenos, tau jokios žolės nepadės. Kas iš to, kad tu valerijoną gersi, prie kurio priprantama? Jei nieko nekeisi, niekas tavęs nepakeis. Stebuklingos žolelės nėra. Bet jei išeisite į pievą su intencija, kad kažko prisirinksite, pasivaikščiosite, tai jau mažas žingsnis į priekį.


– O ar nėra taip, kad tas pats augalas turi ir teigiamų ir neigiamų savybių? Gali ir padėti, ir pakenkti?
– Būna visaip. Žmogus dažnai gali sau pakenkti neįsiklausydamas į savo kūno ženklus, kai vadovaujasi konkrečia instrukcija, bet neklauso, ką sako kūnas. Jei parašyta, kad visiems tinka, nereiškia, kad tiks jums. Jei vartojant arbatą kyla šleikštulys, gal reikia vartoti silpnesnį koncentratą, gal laikas padaryti pertrauką, o gal šis žolynas jums netinka. Tarkime, ta pati pelkinė vingiorykštė, ji su dar keliais augalais dalyvavo moksliniuose tyrimuose išrandant aspiriną. Praeitame amžiuje vienos įmonės mokslininkai iš vingiorykščių ir gluosnių žievės ištraukė veikliąją aspirino medžiagą – acetilsalicilą ir padarė aspirino tabletę. Aspirinas puikiai skystina kraują, viskas gerai, bet jis turi stiprių šalutinių poveikių: ėda gleivinę, nuo ilgo jo vartojimo atsiranda skrandžio opos ir pan. Pati vingiorykštė tokio šalutinio poveikio neturi, todėl daug geriau vartoti augalą, o jau organizmas pasiims, ko jam reikia. Apskritai, vaistiniai augalai gali būti pavojingi, jei vartojami netinkamai: per dažnai, per daug, be dėkingumo.


– Reikia tinkamai mokėti vartoti?
– Taip, tinkamai laikyti, tinkamu laiku surinkti, tinkamai išdžiovinti.

– Ar susiduriate su skeptikais, kurie netiki, kad tai gali padėti?
– Taip. Apskritai šiuo laikotarpiu suprantu, kad esame labai skirtingų nuomonių apie daugelį dalykų, bet išmokau tai priimti. Vadinasi, dabar yra toks jo gyvenimo tarpsnis. Matyt, suvokimui dar neatėjo laikas. Skeptikai yra skeptikais dažniausiai iš nežinojimo, kai pradeda gilintis, pabando, atranda. Bet, matyt, dar ne laikas.


Agnė Keizikienė
© DELFI, foto Andrius Ufartas
https://www.delfi.lt/moterys/asmenybes/gimus-treciam-vaikui-rasa-ryzosi-is-pagrindu-keisti-gyvenima-mete-stabilu-darba-ir-igyvendino-sena-svajone.d?id=88256693


Į sąrašą