Rudeninis šaknų derlius

Žoliavimo darbymetis beveik neturi pertraukos net ir vėlų rudenį. Ypač tokį ilgą ir šiltą, kaip šiais metais.
Pats šaknų rovimo įkarštis. Tai tikrai nėra toks romantiškas reiškinys, kaip žoliavimas šviečiant saulutei, žydint pievoms ir
dūzgiant kamanėms.
Oras dažniausiai pasitaiko lietingas, vėjuotas, todėl dirbti tenka sugrubusiomis, žemėtomis rankomis.
Tačiau, pagalvojus, kiek stiprybės, galybės ir energijos augalas prikaupė per vasarą iš saulės šviesos, lietaus gaivos ir žemės šventos! Ir visa tai sudėjo į savo „auksines“ šaknis, taip pasiruošdamas kitiems metams, tuo pačiu ir mus
suteikdamas progą pasinaudoti visu tuo gėriu.



Šaknų rovimas
Šaknys ir šakniastiebiai kasami vėlai rudenį, kai sunyksta antžeminės augalo dalys, arba anksti pavasarį, kol neatžėlė jauni ūgliai. Tuo metu juose daugiausia veikliųjų medžiagų. Dažniau kasama rudenį, nes tuomet yra daug lengviau augalą surasti ir atpažinti.
Galima kasti bet kuriuo dienos metu.
Iškasus nupurtomos žemės, šakniastiebiai gerai nuplaunami šaltame vandenyje (geriau tekančiame). Švarios šaknys ir šakniastiebiai apvytinami lauke, pašalinamos smulkios pridėtinės šaknys, stiebų lapų liekanos.
Vėliau džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje iki + 40° C temperatūroje. Labai stori šakniastiebiai ir šaknys džiūsta lėtai, todėl geriau juos perpjauti išilgai į dvi ar keturias dalis.

Gerai išdžiovintos šaknys ir šakniastiebiai laužiami nelinksta, o traškėdami lūžta.

Šį rudenį kasiau kiaulpienių (Taraxacum), dilgėlių (Urtica dioica) ir pelkinės sidabražolės (Potentilla palustris) šaknis.

Dilgėlių šaknų esencija puikiai naikina pleiskanas, gydo nuospaudas, lengvina odos ar nagų grybelio sukeliamus nepatogumus, skatina plaukų augimą.
Dilgėlių šaknų sirupas daugelyje šaltinių įvardijamas kaip priemonė nuo dirginančio, įsisenėjusio astminio kosulio.

Pelkinė sidabražolė dėl savo priešvėžinių savybių šiuo metu yra mokslo labai intensyviai tyrinėjamas augalas.

Kiaulpienė (Taraxacum)

            

Kiaulpienių šaknyse neįtikėtinai gausu įvairiausių mikroelementų, vitaminų. Tai kalis, natris, manganas, aliuminis, geležis, varis, kalcis taip pat ir vitaminai A, B, E ir C.
Nuo senų laikų kiaulpienė vadinama „gyvybės eliksyru“. Ji padeda mažinti skausmą bei skrandžio rūgštingumą, skatina prakaitavimą, pasižyminti šlapimą varančiu, priešuždegiminiu ir tonizuojančiu poveikiu.

Kiaulpienės savybė – šalinti negyvas ląsteles, drėkinti ir daryti odą elastinga sėkmingai naudojama kosmetologijoje. Iš kiaulpienių gaminamos maitinančios, drėkinančios, baltinančios ir jauninančios kosmetinės priemonės.
Naudojant priemones iš kiaulpienių oda skaistėja, valosi – dingsta bėrimai, pūlinukai ir inkštirai.

Liaudies medicinoje vartojami ekstraktai, trauktinės ir užpilai, gaminami iš kiaulpienių šaknų. Jais gydomos kasos, skydliaukės ligos, padidintas skrandžio rūgštingumas, limfmazgių uždegimai, įvairūs bėrimai, nuospaudos ir karpos.
Kiaulpienių šaknų milteliai gydo žaizdas, opas ar nudegimus.

Iš šiek tiek paskrudintų šaknų gabaliukų galima pasigaminti sveikos „kavos“. Ji puikiai grąžina jėgas, suteikia daug daugiau žvalumo nei kavos pupelių kava.

Kiaulpienių šaknų nuoviras didina apetitą, gerina virškinimą ir medžiagų apykaitą, lengvina atsikosėjimą, skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo kraujavimą, yra puiki vidurius laisvinanti priemonė.

Dozės ir nuoviro ruošimas
Suaugusiam rekomenduojama 3-5 gramai kiaulpienių žaliavos per parą. Dažniausiai ruošiami kiaulpienės nuovirai: 1 valgomasis šaukštas džiovintų ir susmulkintų kiaulpienės šaknų užpilamas stikline verdančio vandens, 15 min. paverdama ir po 40 min. nupilama. Rekomenduojama gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną.

Kiaulpienė yra tokia vertinga medicinoje, kad jeigu ji būtų reta kaip ženšenis, tai jos kaina būtų ne ką mažesnė.

Labai svarbu nei vienu perskaitytu patarimu čia, knygoje ar žurnale nesinaudoti aklai. Visada pamąstykite, pabandykite nedidelės koncentracijos nuovirą, pajauskite. Jeigu preparatas, naudojamas į vidų, yra atgrasančio skonio, jaučiate, kad jums netinka - nevartokite!